Kelionė į save tęsiasi

Priėjau prie tokio suvokimo, kad norėčiau ir galėčiau pradėti dalintis savo gyvenimiškomis patirtimis. Ne iš vadovėlių, bet iš tikros ir paprastos savosios patirties.


Tai, kuo noriu pasidalinti šiandien, kai kurie iš mūsų tai jau puikiai žino, na, o kai kuriems tai gali būti tikrai naudinga pradedant kvapą gniaužiančią kelionę į save.


Mano kelionė į save prasidėjo gan senokai. Toje kelionėje būdavo atkarpų ir tarpsnių, kuomet neįvykdavo nieko ypatingo, o gyvenimas riedėjo įprastu, niekuo neišsiskiriančiu keliu. Kartais tekdavo sugrįžti atgal ir pakartoti tas pačias patirtis, kurios ne visuomet būdavo tokios, kokių norėtųsi. Dižiausias šios kelionės žavesys nutinka tuomet, kai pasieki tam tikrą momentą ir pradedi suvokti, kad visos tos patirtys, klystkeliai, vingiai yra duoti tau ne veltui, o duoti tam, kad užaugtum, sutvirtėtum. Aš atradau, o kartais nesąmoningai susikūriau, būtent man skirtą kelią.

Jau praėjo dvi savaitės po to, kai susilaužiau šonkaulį. Dabar jaučiuosi daug geriau, tačiau laisvi mano kūno judesiai vis dar yra apriboti. Taigi buvo sąlyginai apribota mano kūno laisvė. Kaip gi aš atsidūriau būtent tokioje situacijoje? Puikiai žinau, kad viskas, kas vyksta su manimi, visada turi gilią ir dažniausiai išmaniuoju protu nesuvokiamą prasmę.


Viena šios situacijos pusė buvo ta, kad buvo liūdna, jog negalėjau dirbti, kai to labiausiai reikėjo. Šiuo metu darbuojuosi senelių namuose. Nebuvau pirmajame pandemijos fronte, tačiau nemažai bendradarbių sirgo arba buvo priskirti rizikos grupei, todėl darbuotojų ypač trūko. Esu žmnogus, kuris turi ypatingai stiprų pareigos jausmą ir giliai įsišaknijusį norą padėti kitiems, todėl vis dar dažnokai perspaudžiu savo fizinių galimybių ribas.


Kita šios situacijos pusė buvo ta, kad staiga atsivėrė nepaprasta galimybė pasirūpinti savimi kitaip. Užtruko porą dienų, kad suprasčiau, kokią dovaną šį kart gyvenimas man padovanojo būtent šioje globalioje situacijoje.

Šiek tiek priešistorijos iki nutinkant nelabai sėkmingam nusileidimui slidėmis nuo kalno.

Pastaruosius trejerius metus gyvenau gana įtemptą, tiek protine, tiek fizine prasme, gyvenimą. Jaučiausi iš ties pavargusi, neužtekdavo net naktinio poilsio, kad pavyktų pilnai atstatyti jėgas. Aiškiai jutau grėsmę artėjančiam perdegimo sindromui. Galvoje dažnokai sukdavosi mintys, kad labai noriu ilgo, net labai ilgo poilsio, tačiau vis pasiteisindavau, kad dar nėra tinkamas laikas.


Mes, žmonės, dažniausiai esame linkę manyti, kad tai, kas su mumis vyksta, yra tik atsitiktinumas. Na nepasisekė šį kart, kalnelis buvo nelabai koks, sniegas buvo pasidengęs leduku ir t.t. Tą kart tai buvo mano pirmosios mintys, bandymas pasiteisinti ar kaip įprastai atrasti logišką paaiškinimą.

Ilgai netruko, kad savaime susidėliotų realioji šio įvykio situacijos esmė: "juk sakei, kad esi pavargusi, juk sakei, kad neįsivaizduoji, iš kur teks rasti tiek jėgų dirbti šiuo ekstremaliu laikotarpiu, juk sakei, kad būtų gerai užmigti letargo miegu keletui dienų ir pailsėti gerai gerai, juk sakei, kad geriausiai būtų iš viso daugiau nebedirbti, o tik daryti tai, ko trokšta širdis...".


Kelis kartus gyvenime esu įsitikinųsi, kuomet aš pati nepriimu palankaus sprendimo sau, tuomet aukštesnės galios pasirūpina manimi. Taip nutiko ir šį kartą. Galbūt tai nebuvo pats geriausias sprendimas gauti priverstines atostogas, bet kaip kitaip sustabdyti voverę, kurį pati niekaip negali priimti sprendimo iššokti iš besisukančio rato.

Tai štai, staiga ir neplanuotai, gavau neįkainojamo laiko sau ir tik sau! O tam, kad šį laiką tikrai išnaudočiau teisingai, laikinai apribojo mano fizines galimybes. Natūraliai nebeliko kito pasirinkimo, kaip atsiduoti situacijai ir leistis kelionėn į save tuo ypatingu metu, kuomet visas pasaulis aplinkui tarytum sustojo...


Kiekvieną rytą galėjau skirti tyrą rytinį laiką ilgoms meditacijoms ir leistis kelionėn į savo vidinį pasaulį, kad pamatyčiau, pajausčiau, suprasčiau, kur esu dabar ir, kad galėčiau iš pasąmonės klodų išvalyti tai, ko man iš tikrųjų šiuo metu jau nebereikia. Visas šis procesas turėjo gilų gydantį poveikį, suteikė daug aiškumo apie mano poreikius ir norus šiam gyvenimo etapui.


Kokios iš tiesų yra nuostabios ir turtingos tokios netikėtos kelionės į save ir džiugu yra tai, kad tai yra niekad nesibaigiantis procesas!


Kuomet užvaldė noras pasidalinti šia paprastute patirtimi, vaizduotėje iškilo lygiai tokia pat paprasta gyvenimiška asociacija - jeigu mums niekada nepavyktų išvalyti ir perinventorizuoti savo drabužių spintos, tai vieną dieną ji tiesiog sugriūtų. Taip gali nutikti ir su mumis, kuomet mes nesurandame laiko sau ir nesustojame pasidaryti tos inventorizacijos, nesustojame išsivalyti savo smegenų spintelės „ kietojo disko“.

Linkiu mums visiems, kuo dažniau sustoti, išjausti, ko mes iš tiesų trokštame, kokių emocijų ar patirčių mums vis dar reikia reikia ir ko jau nebereikia. Sustoti ir skirti laiko tam, kad prasivalytume tuos pasąmonės klodus ir, kad padarytume laisvos vietos naujoms patirtims, svajonėms bei neįkainojamam kūrybingumui mūsų kasdieniniame gyvenime!

11 visninger

© 2018 Bio-danza.com | Notodden | Norge